Sveiki, mieli skaitytojai! Turiu gerų naujienų: Kreipiniu “Sveiki“ nusprendžiau pradėti kas antrą tinklaraščio įrašą. Pirmasis taip prasidėjo, trečiasis (šis) – vėl taip pat, o kitą kartą pagailėsiu Jūsų išvargusių sąmonės gelmių ir sugalvosiu ką nors kūrybingesnio! Pažadu. 🙂
Šiandien jaučiuosi kaip niekada gerai nusitekęs, todėl parašysiu tris metafiznius traktatus apie transcendentinės valios ontogenezę. Kol kas turiu tik krūvą padrikų minčių apie būsimą stebuklingą pasimatymą su Svajonių Mergina, kurią kadaise susapnavau, bet tikiu, kad iš to tikrai gims gilus, brandus ir prasmingai išnešiotas metafizinis traktatas. 😛
Šios dienos tema, kuri nepaveiki mano atsitiktiniams minties šuoliams – įvairios mistinės, ezoterinės ir visaip kaip kitaip “nurautos“ dvasingumo sritys. Trumpai (kiek tai įmanoma, aktualu ir prasminga) aptarsiu Kabalą, Sufijus ir Rastafarianizmą. Ilgai nevyniojęs Žodžių į vatą, pradedu:
- Kabala – tai tam tikra ezoterinė žydų misticizmo kryptis, nuolat pasiruošusi teikti Žmogui reikalingas teorinių žinių ir dvasinių praktikų rinkinį, reikalingą patirti Būties pilnatvė, įvykdyti Kūrimo tikslą ir susilieti su Kūrėju. Norint tinkamai paaiškinti bent vieno iš didžiąja raide parašytų žodžių pilną reikšmė, matyt reiktų sėsti rašyti savojo traktato. Bet apie tai – kitą kartą. 🙂
- Sufizmas siejamas su mistine Islamo sklaida. Galbūt ne tiek sklaida, kiek akcentuacija. Naują žodį išmokau, norėjau pasidalinti – please ignore. 🙂 Legendomis apipinti sufijai tam tikra prasme primena krikščionių asketus ir šventuosius – atsiskyrę jie gyvendavo dykumose, gerdavo vyną ir rydavo kažkokius haliucinogenus, badaudavo, betarpiškai patirdavo Dievą ir rašydavo nuostabias eiles.
- Rastafarianizmas… Pamenate Bob Marley? Pasirodo, žolytę jis pūtė ne dėl to, kad buvo žiauriai kietas tų laikų hipsteris ar hipis, o todėl, jog išpažino rastafarianizmo religija. Rastafarai – taip, rūko žolę – tačiau ne mūsiškę “chemiją“, o vadinamąjį “šieną“. Skirtumo tarp jų aš ypatingai nematau, tad galiu tik nuogirdomis pasidalinti. Beje, žolės rūkymas turi religinį metmenį – laikoma, jog tai Dievo žolė, o jos cheminės savybės padeda atrasti savyje Kūrėjo užuomazgas, geriau pažinti ją valią.
O Tu, mieloji, gal jau pati savąjį kelią radai, pametei ir vėl iš naujo atradai? 🙂 Tikrai būtų įdomu susižinoti! Parašyk!
Dvasingumas 
Parašykite komentarą