Sėkmės ir laimės pojūtis

Sėkmės pojūtis kyla iš vidaus, mes jo sulaukiame tą akimirką, kai pamilstame save. Tada pakyla mūsų savivertė, mes imame pasitikėti savo jėgomis ir dėkojame už visa, ką mums siunčia likimas. Kad ir kas būtumėte ir kiek uždirbtumėte, nebūsite laimingi, kol viduje neužgims šitoks pojūtis.

Siekdami tikros sėkmės iš pradžių turime suprasti, kokie efemeriški yra materialūs dalykai. Štai pasiekiame kokį žemišką tikslą, o paskui pajuntame, kad to negana. Įsigyjame daiktą, o vėliau suprantame, kad jis nereikalingas. Argi malonu turėti milijonus dolerių ir nuolat nuo savęs ginti mintį apie vienatvę, apie neatėjusią laimę ir liūdėti, kad neišsipildė gražiausios svajonės. Norėdami rasti tikrą ir ilgalaikę laimę, turime išmokti kitaip mąstyti ir kitaip žvelgti į pasaulį. Prioritetas – viduje užgimęs sėkmės pojūtis, o ne materialių dalykų sukeltas laikinas pasitenkinimas.

Nuolatinis laimės pojūtis – tai mūsų sielos būsena. Pelnę materialią sėkmę, laimingesni tapsite tik tiek, kiek leidžia jūsų vidus. Aplinkinių meilė ir pagarba jus gali pakylėti tik tiek, kiek jau save mylite patys. Išorinis pasaulis dovanos mums meilę, džiaugsmą, jėgų ir ramybę tik tada, kai šiuos jausmus mes jau turėsime savyje, sielos ir širdies gilumoje.

Ivan R.Misner, Don Morgan. Sėkmės mokytojai.

***

Juoktis dažnai ir iš širdies, laimėti protingų žmonių pagarbą ir vaikų meilę, pelnyti sąžiningų kritikų pripažinimą ir iškęsti netikrų draugų išdavystę, suprasti grožį, matyti puikiausius kitų jų bruožus, palikti po savęs pasaulį bent truputį geresnį: ar išauklėjus sveiką palikuonį, ar išpuoselėjus sodo lopinėlį, ar patobulinus visuomenės gyvenimą, žinoti, kad nors vienai gyvybei Žemėje kvėpuoti buvo lengviau, kad gyvenai joje ir tu. Štai kas yra sėkmė.

Ralph Waldo Emerson

Kaip rasti vidinę ramybę?

Dažnai linkime vieni kitiems džiaugsmo, turto, sėkmės, bet kiekvienas esame patyrę patys ar matę kitą žmogų, kuris turi turtus, kuriam pasisekė, bet nesijaučia laimingas, nes nejaučia vidinės ramybės. Ne veltui pats gražiausias ir nuoširdžiausias dalykas krikščionių bažnyčioje yra paliepimas ‘palinkėkite vieni kitiems ramybės’. Dieviška ramybė yra tai, ko ieško kiekvienas žmogus. Apie tai ir toliau esantis anoniminis tekstas, kuris buvo rastas senoje Šv. Povilo bažnyčioje, Baltimorėje 1692 metais.

Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo – atmink, kokią palaimą gali rasti tyloje.Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją. Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars ir gyvenimas, kadangi visada surasi geresnių bei blogesnių už save. Tegul Tavo pasiekimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis.

Savo darbą, kad ir koks jis bebūtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose. Būk atsargus savo sumanymuose, nes pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę. Daugybė žmonių siekia dorų idealų, ir visur gyvenime rasi daug heroizmo. Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilėje, kadangi pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.

Ramiai, be nusivylimo priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste. Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų Tavo skydu. Nesikankink dėl vaizduotės tvarinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis disciplinos, bet būk sau švelnus.

Esi Visatos vaikas kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti. Ar tau aišku, ar ne, neabejok, jog Visata yra tokia, kokia ir turi būti. Savo troškiniuose ir darbuose būk taikoje su Dievu. Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą. Būdamas apgaulingas, nuobodus, su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis, žinok – pasaulis puikus. Būk atidus. Stenkis būti laimingas.

Linksma, pamokanti istorija apie nušvitimą

Jaunas japonų vienuolis norėjo kuo anksčiau gyvenime pasiekti nušvitimą, kad paskui galėtų imtis kitų reikalų.
<…>
Ilgai meditavęs ir mąstęs, pergamente kuo dailiausiai kaligrafiškai užrašė šį trumpą posmelį:

Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.

Be abejonės, jis manė, kad senas ir išmintingas vienuolyno vyresnysis iš šių žodžių supras, kad jo mokinys yra nušvitęs.
<…>
Kitą savaitę tarnautojas perdavė vienuoliui pergamento ritinėlį labai panašų į jo siųstą, tik perrištą kitos spalvos kaspinu.
– Nuo vienuolyno vyresniojo, – ištarė trumpai.
<…>
Tai buvo jo paties pergamentas, bet prie pirmosios eilutės vienuolyno vyresnysis buvo nerūpestingai tušinuku pakeverzojęs „Bezdalai“. Taip pat buvo parašyta kiekvienoje eilutėje.
<…>
Tai buvo pirmas kartas po trejų metų, kai jaunasis vienuolis paliko savo salos buveinę. Įniršęs jis įsiveržė į vienuolyno vyresniojo darbo kambarį, tėškė pergamentą ant stalo ir pareikalavo paaiškinti, ką tai reiškia.
Patyręs vienuolis lėtai pakėlė pergamentą, atsikrenkštė ir perskaitė ketureilį:

Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.

Tuomet jis padėjo pergamentą, įdėmiai pažvelgė į jaunąjį vienuolį ir tęsė:
– Tai sakai, jaunasis vienuoli, kad tavęs nebepajudins iš vietos keturi pasaulio vėjai. Bet keturi nedideli bezdaliukai pernešė tave net per visą ežerą.

Ajahn Brahm. Atverk savo širdies duris.

Kaip teisingai medituoti?

Teisingas meditavimas reiškia, jog kiekvieną akimirką esate nė kiek nesiblaškančio proto. Kad ir kokios aplinkybės jums susiklostytų, kad ir kokios sąlygos ar padėtį slėgtų, išsaugokite tokį protą, kuris yra skaidrus ir aiškus kaip erdvė, kuris veikia tiksliai, nesvyruodamas it adatos smaigalys.

Kai kam atrodo, kad meditavimo tikslas yra išgyventi tam tikrą „proto ramybę“. Tikrasis meditavimas reiškia, kad rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“. Šiems  žmonėms patinka vien tykuma ir rimtis.  Nesvarbu, kad kaimynai už sienos leidžia garsią muziką ir už lango amsi šuo. Tykuma, atrasta tykumoje, dar nėra tikroji tykuma.Tikroji tykuma yra triukšme.

Žinoma, pageidautina turėti ramią meditavimo vietą. Tačiau neturėtume prisirišti tik prie buvimo tyloje, nes gyvenimas nėra vien tyki tėkmė. Jei jūsų protas nesiblaško, tai net Keturiasdešimt antroji Niujorko gatvė gali būti nuostabus dzeno centras. Be to, žmonės dažnai mano, kad teisingas meditavimas tai vien labai drausmingos pratybos, kurių metu medituojama sėdint. Tačiau vien tik taip medituojant trūksta pilnatvės. Tokia nuostata rodo prisirišimą prie „kūno sėdėjimo“. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. Tikroji meditacija yra teisingas „proto sėdėjimas“, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės ir sąlygos, svarbu tai, kaip būtent tą akimirką elgiasi tavo protas. Juk jis kuria tavo gyvenimą. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. O jei protas sudrumstas ir neaiškus, tada neaiški ir visata. Tai labai svarbus dalykas. Taigi būtina atkakliai medituoti.

Geros meditavimo pratybos, kai medituojama sėdint, yra labai svarbios. Tačiau pats svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. „Kas aš esu? Vien tik nežinau…“ Ar sugebate tai daryti bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiomis sąlygomis, nekreipdami dėmesio į tai ar yra pagalvė atsisėsti, ar jos nėra? Jei tokioms pratyboms galite atsidėti vairuodami, tai bus meditavimas vairuojant. Jei tai darysite valgydami, tai bus meditavimas valgant. Jei kuopdami ir tvarkydami savo butą – meditavimas dirbant. Žinoma, kad protas įgustų tai daryti, būtinos formaliosios pratybos. Jų metu medituojate sėdėdami, sukryžiavę kojas, tiesia nugara. Bet jei tokia poza sėdėti negalite, neturėtumėte vengti pratybų.

Tikrasis meditavimas reiškia, kad jums rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“ Be to, patartina valdyti savo kvėpavimą. Įkvepiama lėtai, iškvepiama irgi lėtai. Iškvėpimas turėtų būti šiek tiek daugiau nei dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Jei kvėpuosite labai lėtai, geriau seksis slopinti mąstymą ir atsisieti nuo minčių atsiradimo ir išnykimo. Svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. Laikui slenkant, jūsų galios rims ir leisis žemyn, žemyn, žemyn į jūsų esaties centrą, tad bus lengviau valdyti savo jausmus ir emocijas. Čia verta dar kartą pabrėžti, kad tikrasis meditavimas nėra tam tikra kūno padėtis. Meditavimas – tai, kaip pačiame kasdienybės sūkuryje, kiekvieną akimirką, viena po kitos, yra nusiteikęs medituojančio protas.

*Bodhisatva – būtybė, savo veiksmais skleidžianti santarvę, darną, harmoniją; tas, kas atideda savo galutinį atbudimą dėl to, kad padėtų išsivaduoti visoms būtybėms; tas, kas ne tiek siekia atbusti pats, kiek atbusti kartu su visomis būtybėmis. Bodhisatvos idealas yra svarbiausias mahajanos ir dzeno idealas.

Zen meistras Seung Sahnas

Kabala, Sufijai ir Rastafarianizmas

Sveiki, mieli skaitytojai! Turiu gerų naujienų: Kreipiniu “Sveiki“ nusprendžiau pradėti kas antrą tinklaraščio įrašą. Pirmasis taip prasidėjo, trečiasis (šis) – vėl taip pat, o kitą kartą pagailėsiu Jūsų išvargusių sąmonės gelmių ir sugalvosiu ką nors kūrybingesnio! Pažadu. 🙂

Šiandien jaučiuosi kaip niekada gerai nusitekęs, todėl parašysiu tris metafiznius traktatus apie transcendentinės valios ontogenezę. Kol kas turiu tik krūvą padrikų minčių apie būsimą stebuklingą pasimatymą su Svajonių Mergina, kurią kadaise susapnavau, bet tikiu, kad iš to tikrai gims gilus, brandus ir prasmingai išnešiotas metafizinis traktatas. 😛

Šios dienos tema, kuri nepaveiki mano atsitiktiniams minties šuoliams – įvairios mistinės, ezoterinės ir visaip kaip kitaip “nurautos“ dvasingumo sritys. Trumpai (kiek tai įmanoma, aktualu ir prasminga) aptarsiu Kabalą, Sufijus ir Rastafarianizmą. Ilgai nevyniojęs Žodžių į vatą, pradedu:

• Kabala – tai tam tikra ezoterinė žydų misticizmo kryptis, nuolat pasiruošusi teikti Žmogui reikalingas teorinių žinių ir dvasinių praktikų rinkinį, reikalingą patirti Būties pilnatvė, įvykdyti Kūrimo tikslą ir susilieti su Kūrėju. Norint tinkamai paaiškinti bent vieno iš didžiąja raide parašytų žodžių pilną reikšmė, matyt reiktų sėsti rašyti savojo traktato. Bet apie tai – kitą kartą. 🙂
• Sufizmas siejamas su mistine Islamo sklaida. Galbūt ne tiek sklaida, kiek akcentuacija. Naują žodį išmokau, norėjau pasidalinti – please ignore. 🙂 Legendomis apipinti sufijai tam tikra prasme primena krikščionių asketus ir šventuosius – atsiskyrę jie gyvendavo dykumose, gerdavo vyną ir rydavo kažkokius haliucinogenus, badaudavo, betarpiškai patirdavo Dievą ir rašydavo nuostabias eiles.
• Rastafarianizmas… Pamenate Bob Marley? Pasirodo, žolytę jis pūtė ne dėl to, kad buvo žiauriai kietas tų laikų hipsteris ar hipis, o todėl, jog išpažino rastafarianizmo religija. Rastafarai – taip, rūko žolę – tačiau ne mūsiškę “chemiją“, o vadinamąjį “šieną“. Skirtumo tarp jų aš ypatingai nematau, tad galiu tik nuogirdomis pasidalinti. Beje, žolės rūkymas turi religinį metmenį – laikoma, jog tai Dievo žolė, o jos cheminės savybės padeda atrasti savyje Kūrėjo užuomazgas, geriau pažinti ją valią.

O Tu, mieloji, gal jau pati savąjį kelią radai, pametei ir vėl iš naujo atradai? 🙂 Tikrai būtų įdomu susižinoti! Parašyk!

Kaip tapti Buda?

Gerokai užbėgdamas įvykiams už akių, pateiksiu du labai tikslius, tačiau dvasinio augimo pradžioje itin keistai skambančius atsakymus į klausimą: “Kaip tapti Buda?“:

1. Paimk ir tapk. Daugiau tikrai nieko nereikia.
2. Tu juo jau esi. Beliko tai įsisąmoninti.

Prieš keletą metų, klausimai, panašūs į šiuos: “Kaip susitikti su Dievu?“, “Kaip tapti Buda?“, “Ko iš manęs nori Alachas?“ atrodė nesąmoningi ir bemaž šventvagiški. Tuo metu Dievą suvokiau ne imanentiškai (kaip gyvenantį manyje), o transcendentiškai – kaip visiškai svetimą, nepažinų ir vargu ar manimi kada nors besidomėjusį.

Visa tai labai greitai pasikeitė, kuomet perskaičiau knygą pavadinimu: “The complete idiot’s guide to Zen living“. OK, sutinku, jog knygos pavadinimas šiek tiek keistokas, tačiau tuo metu tikrai buvo dvasinis idiotas. Intelekto niekuomet nestokojau, o štai dvasingumo kadaise oi kaip trūko.

Trumpam sugrįžkime prie Rytų – Vakarų religinių skirtybių. Vakaruose įprasta ieškoti Dievo kažkur anapus, rytuose – akcentuojamas atsigręžimas į save, Dievas suvokiamas kaip “gyvenantis viduje – kiekviename žmoguje“. Tai – gana primityvus ir tikrosios Tiesos tikrai neatskleidžiantis supratimas, tačiau daugelis mano sutiktų žmonių abejose barikadų pusėse mąsto panašiai. Net neabejoju, jog su vakarietišku požiūriu esi susipažinęs – tiek daug knygų ir traktatų šia tema parašyta. Šį kartą noriu pristatyti imanentinį Dievą.

Passak budizmo tradicijos, kiekvienas turime Budos prigimti. Daugelio žmonių atveju, ji yra paslėpta po krūva “šiukšlių“, kurios buvo sukauptos per gyvenimą. Tarp šių “piktžolių“ įvardijami įvairūs žalingi Dievo įvaizdžiai, tokie kaip “Dievas-baudėjas“, “abejingasis Dievas“, “Dievas kaip sąvoka“, etc. Istorinis Buda taip pat pateikė ir labai aiškų praktinį kelią, kaip išsivaduoti iš nežinojimo, nepatyrimo pančių ir atrasti vidinį Dievą – tai Taurusis Aštuonialypis Kelias. Aš šio kelo gaires apibūdinčiau kiek paprasčiau: “Pradėk medituoti. Visa kita ateis savaime.“ 🙂

Religingumas ar dvasingumas?

Sveiki, mieli skaitytojai (oi, kaip absurdiškai skamba šis kreipinys; bet mėgstu absurdą, todėl leidžiu jam čia pasilikti),

Šiandien – gruodžio 27 diena. Tai – pirmoji tarpušvenčio – laiko tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų – diena. Šiuo pereinamuoju, savotiškai “tarpiniu“ laikotarpiu kviečiu skirti keletą minučių apmąstymams apie savojo gyvenimo ir šiuolaikinės kultūros kryškeles. Man asmeniškai, pereinamumas yra vienas ryškiausių egzistencinių motyvų, su kuriais pastaruoju metu susiduriu kasdienėje veikloje. Nėra iki galo aišku, iš kur ateinu ir kur link einu, tačiau pokyčiai lyg viesulas įsiveržė į mano gyvenimą ir artimiausiu metu nesiruošia manęs palikti. Kartais tai mane gąsdina, tačiau dažniausiai sugebu juos pasveikinti, nesipriešinti ir netgi pasidžiaugti.

Manau – net jaučiu – jog pasaulis taip pat išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Judame nuo religingumo link dvasingumo (tai toli gražu nėra viena ir tapatu), nuo skirtenybių įžvelgimo link sinkretizmo. Tam tikra prasme, gyvename ypatinga religine laisve pasižyminčiu metu – galime rinktis iš krūvos religijų, pasiimti tai, kas mums patiems veikia, ir atmesti tai, kam visa širdimi nepritariame.

Šį kiek ilgoką įvadą rašiau norėdamas suteikti pirmajam mano įrašui truputį istorinio ir asmeninio konteksto. Pastaruoju metu mano mintys ėmė krypti į rytus ir šis sąmonės posūkis atvėrė man krūvą naujų durų bei suteikė autentiškesnio, tikresnio religinio gyvenimo gaires. Be to, pažintis su budizmu ir hinduizmu padėjo man naujai atrasti krikščionybę. Pasirodo, tai, kas praktikuojama rytuose, yra ir pas mus, tik įvilkta į kiek kitokius rūbus. Štai keletas pavyzdžių:

• Hinduizmas / budizmas – mantrų giedojimas; Krikščionybė – Šlovinimo apeigos.
• Hinduizmas – meditacijos praktikos; Krikščionybė – Ignaciškasis dvasingumas, kontempliacija.
• Hinduizmas – dievų ir dievybių garbinimas; Krikščionybė – šventųjų kultai.
• Hinduizmas – Šivos, Višnu ir Brahmos trimurti; Krikščionybė – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė.
• Hinduizmas / budizmas – askezės praktikos; Krikščionybė – ta pati askezė vienuolių gyvenime, pasninkas, susilaikymas

Pasirodo, kuo giliau žiūriu į vieną pusę, tuo geriau suprantu ir kitą. Ir atvirkščiai. Beje, tikiuosi nesudaryti religinio kriptofanatiko įvaizdžio. Gyvenime spėjau pabūvoti daug kuo: ateistu, materialistu, kataliku, budistu ir mistiku. 😀 Esu dvasinių ieškojimų etape, į kurį noriu pakviesti ir Tave.