Sėkmės ir laimės pojūtis

Sėkmės pojūtis kyla iš vidaus, mes jo sulaukiame tą akimirką, kai pamilstame save. Tada pakyla mūsų savivertė, mes imame pasitikėti savo jėgomis ir dėkojame už visa, ką mums siunčia likimas. Kad ir kas būtumėte ir kiek uždirbtumėte, nebūsite laimingi, kol viduje neužgims šitoks pojūtis.

Siekdami tikros sėkmės iš pradžių turime suprasti, kokie efemeriški yra materialūs dalykai. Štai pasiekiame kokį žemišką tikslą, o paskui pajuntame, kad to negana. Įsigyjame daiktą, o vėliau suprantame, kad jis nereikalingas. Argi malonu turėti milijonus dolerių ir nuolat nuo savęs ginti mintį apie vienatvę, apie neatėjusią laimę ir liūdėti, kad neišsipildė gražiausios svajonės. Norėdami rasti tikrą ir ilgalaikę laimę, turime išmokti kitaip mąstyti ir kitaip žvelgti į pasaulį. Prioritetas – viduje užgimęs sėkmės pojūtis, o ne materialių dalykų sukeltas laikinas pasitenkinimas.

Nuolatinis laimės pojūtis – tai mūsų sielos būsena. Pelnę materialią sėkmę, laimingesni tapsite tik tiek, kiek leidžia jūsų vidus. Aplinkinių meilė ir pagarba jus gali pakylėti tik tiek, kiek jau save mylite patys. Išorinis pasaulis dovanos mums meilę, džiaugsmą, jėgų ir ramybę tik tada, kai šiuos jausmus mes jau turėsime savyje, sielos ir širdies gilumoje.

Ivan R.Misner, Don Morgan. Sėkmės mokytojai.

***

Juoktis dažnai ir iš širdies, laimėti protingų žmonių pagarbą ir vaikų meilę, pelnyti sąžiningų kritikų pripažinimą ir iškęsti netikrų draugų išdavystę, suprasti grožį, matyti puikiausius kitų jų bruožus, palikti po savęs pasaulį bent truputį geresnį: ar išauklėjus sveiką palikuonį, ar išpuoselėjus sodo lopinėlį, ar patobulinus visuomenės gyvenimą, žinoti, kad nors vienai gyvybei Žemėje kvėpuoti buvo lengviau, kad gyvenai joje ir tu. Štai kas yra sėkmė.

Ralph Waldo Emerson

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“. Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas.

Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius.

Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!