Kaip teisingai medituoti?

Teisingas meditavimas reiškia, jog kiekvieną akimirką esate nė kiek nesiblaškančio proto. Kad ir kokios aplinkybės jums susiklostytų, kad ir kokios sąlygos ar padėtį slėgtų, išsaugokite tokį protą, kuris yra skaidrus ir aiškus kaip erdvė, kuris veikia tiksliai, nesvyruodamas it adatos smaigalys.

Kai kam atrodo, kad meditavimo tikslas yra išgyventi tam tikrą „proto ramybę“. Tikrasis meditavimas reiškia, kad rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“. Šiems  žmonėms patinka vien tykuma ir rimtis.  Nesvarbu, kad kaimynai už sienos leidžia garsią muziką ir už lango amsi šuo. Tykuma, atrasta tykumoje, dar nėra tikroji tykuma.Tikroji tykuma yra triukšme.

Žinoma, pageidautina turėti ramią meditavimo vietą. Tačiau neturėtume prisirišti tik prie buvimo tyloje, nes gyvenimas nėra vien tyki tėkmė. Jei jūsų protas nesiblaško, tai net Keturiasdešimt antroji Niujorko gatvė gali būti nuostabus dzeno centras. Be to, žmonės dažnai mano, kad teisingas meditavimas tai vien labai drausmingos pratybos, kurių metu medituojama sėdint. Tačiau vien tik taip medituojant trūksta pilnatvės. Tokia nuostata rodo prisirišimą prie „kūno sėdėjimo“. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. Tikroji meditacija yra teisingas „proto sėdėjimas“, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės ir sąlygos, svarbu tai, kaip būtent tą akimirką elgiasi tavo protas. Juk jis kuria tavo gyvenimą. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. O jei protas sudrumstas ir neaiškus, tada neaiški ir visata. Tai labai svarbus dalykas. Taigi būtina atkakliai medituoti.

Geros meditavimo pratybos, kai medituojama sėdint, yra labai svarbios. Tačiau pats svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. „Kas aš esu? Vien tik nežinau…“ Ar sugebate tai daryti bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiomis sąlygomis, nekreipdami dėmesio į tai ar yra pagalvė atsisėsti, ar jos nėra? Jei tokioms pratyboms galite atsidėti vairuodami, tai bus meditavimas vairuojant. Jei tai darysite valgydami, tai bus meditavimas valgant. Jei kuopdami ir tvarkydami savo butą – meditavimas dirbant. Žinoma, kad protas įgustų tai daryti, būtinos formaliosios pratybos. Jų metu medituojate sėdėdami, sukryžiavę kojas, tiesia nugara. Bet jei tokia poza sėdėti negalite, neturėtumėte vengti pratybų.

Tikrasis meditavimas reiškia, kad jums rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“ Be to, patartina valdyti savo kvėpavimą. Įkvepiama lėtai, iškvepiama irgi lėtai. Iškvėpimas turėtų būti šiek tiek daugiau nei dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Jei kvėpuosite labai lėtai, geriau seksis slopinti mąstymą ir atsisieti nuo minčių atsiradimo ir išnykimo. Svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. Laikui slenkant, jūsų galios rims ir leisis žemyn, žemyn, žemyn į jūsų esaties centrą, tad bus lengviau valdyti savo jausmus ir emocijas. Čia verta dar kartą pabrėžti, kad tikrasis meditavimas nėra tam tikra kūno padėtis. Meditavimas – tai, kaip pačiame kasdienybės sūkuryje, kiekvieną akimirką, viena po kitos, yra nusiteikęs medituojančio protas.

*Bodhisatva – būtybė, savo veiksmais skleidžianti santarvę, darną, harmoniją; tas, kas atideda savo galutinį atbudimą dėl to, kad padėtų išsivaduoti visoms būtybėms; tas, kas ne tiek siekia atbusti pats, kiek atbusti kartu su visomis būtybėmis. Bodhisatvos idealas yra svarbiausias mahajanos ir dzeno idealas.

Zen meistras Seung Sahnas

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“. Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas.

Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius.

Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!

Naujasis Amžius (New Age)

Tai decentralizuotas Vakarų kultūros socialinis ir dvasinis judėjimas, siekiantis Universaliosios Tiesos ir aukščiausio individualiojo žmogiškojo potencialo. Naujasis Amžius jungia kosmologijos, astrologijos, ezoterikos, alternatyviosios medicinos, muzikos, kolektyvizmo, pusiausvyros ir gamtiškumo elementus. Asmuo pats savarankiškai renkasi savo dvasinių ieškojimų kelią, nevengdamas sujungti keleto religijų ar dvasinių mokymų dogmas, šitaip tarsi individualizuodamas savo tikėjimą. Naujasis Amžius nėra nauja religija, tačiau tai įvairialypė įvairių ieškotojų, religinių ir dvasinių mokytojų bei gydytojų visuma. Tai individualūs siekimai, praktikos ir filosofijos atsisakant religinių doktrinų ir dogmatizmo.

Naujasis Amžius įtraukia elementus iš senųjų religinių ir dvasinių tradicijų, svyruojančių nuo ateizmo ir monoteizmo iki klasikinio ar natūralistinio panteizmo bei mokslo ir Gajos filosofijos elementus, pavyzdžiui, archaeoastronomiją, astronomiją,ekologiją, environmentalizmą, Gajos hipotezę, psichologiją ir fiziką. Naujasis Amžius idėjų semiasi iš įvairių atgimstančių senovės tikėjimų (naujoji pagonybė, šamanizmas) bei dvasinių mokymų, rytų filosofijos (joga, budizmas, kinų tikėjimai,hinduizmas ir kt.), Artimųjų Rytų religijų (judaizmo, ypač kabalos, sufizmo, krikščionybės), filosofijų (gnosticizmo, spiritualizmo, teosofijos, universalizmo, Vakarų ezoterikos, Naujojo Mąstymo).

Naujojo Amžiaus atstovai skirtingai ir individualiai suvokia Dievo egzistavimą, tačiau dažniausiai jis suvokiamas panteistine filosofija: kaip gamtos, visatos dėsnis, visaapimanti esybė, energija. Tikima dvasinėmis būtybėmis ar paranormaliais reiškiniais: angelais, demonais, dvasiomis, dievybėmis, fėjomis, vaiduokliais, ateiviais ir kt. Pozityvusis mąstymas, intuicija, dvasingumas iškeliamas aukščiau mokslinio skepticizmo, racionalizmo. Neatskiriama Naujojo Amžiaus dalis yra natūrali gydymo metodika: akupunktūra, bioritmai, gydymas žolelėmis, rytietiška medicina ir kt. bei ezoteriniai mokymai (tantrizmas, okultizmas, magija, spiritizmas). Dvasinėms paieškoms praktikuojama meditacija, joga, masažas, aromaterapija, New Age ir ambientinės muzikos klausymasis.

Kaip tapti Buda?

Gerokai užbėgdamas įvykiams už akių, pateiksiu du labai tikslius, tačiau dvasinio augimo pradžioje itin keistai skambančius atsakymus į klausimą: “Kaip tapti Buda?“:

1. Paimk ir tapk. Daugiau tikrai nieko nereikia.
2. Tu juo jau esi. Beliko tai įsisąmoninti.

Prieš keletą metų, klausimai, panašūs į šiuos: “Kaip susitikti su Dievu?“, “Kaip tapti Buda?“, “Ko iš manęs nori Alachas?“ atrodė nesąmoningi ir bemaž šventvagiški. Tuo metu Dievą suvokiau ne imanentiškai (kaip gyvenantį manyje), o transcendentiškai – kaip visiškai svetimą, nepažinų ir vargu ar manimi kada nors besidomėjusį.

Visa tai labai greitai pasikeitė, kuomet perskaičiau knygą pavadinimu: “The complete idiot’s guide to Zen living“. OK, sutinku, jog knygos pavadinimas šiek tiek keistokas, tačiau tuo metu tikrai buvo dvasinis idiotas. Intelekto niekuomet nestokojau, o štai dvasingumo kadaise oi kaip trūko.

Trumpam sugrįžkime prie Rytų – Vakarų religinių skirtybių. Vakaruose įprasta ieškoti Dievo kažkur anapus, rytuose – akcentuojamas atsigręžimas į save, Dievas suvokiamas kaip “gyvenantis viduje – kiekviename žmoguje“. Tai – gana primityvus ir tikrosios Tiesos tikrai neatskleidžiantis supratimas, tačiau daugelis mano sutiktų žmonių abejose barikadų pusėse mąsto panašiai. Net neabejoju, jog su vakarietišku požiūriu esi susipažinęs – tiek daug knygų ir traktatų šia tema parašyta. Šį kartą noriu pristatyti imanentinį Dievą.

Passak budizmo tradicijos, kiekvienas turime Budos prigimti. Daugelio žmonių atveju, ji yra paslėpta po krūva “šiukšlių“, kurios buvo sukauptos per gyvenimą. Tarp šių “piktžolių“ įvardijami įvairūs žalingi Dievo įvaizdžiai, tokie kaip “Dievas-baudėjas“, “abejingasis Dievas“, “Dievas kaip sąvoka“, etc. Istorinis Buda taip pat pateikė ir labai aiškų praktinį kelią, kaip išsivaduoti iš nežinojimo, nepatyrimo pančių ir atrasti vidinį Dievą – tai Taurusis Aštuonialypis Kelias. Aš šio kelo gaires apibūdinčiau kiek paprasčiau: “Pradėk medituoti. Visa kita ateis savaime.“ 🙂

Religingumas ar dvasingumas?

Sveiki, mieli skaitytojai (oi, kaip absurdiškai skamba šis kreipinys; bet mėgstu absurdą, todėl leidžiu jam čia pasilikti),

Šiandien – gruodžio 27 diena. Tai – pirmoji tarpušvenčio – laiko tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų – diena. Šiuo pereinamuoju, savotiškai “tarpiniu“ laikotarpiu kviečiu skirti keletą minučių apmąstymams apie savojo gyvenimo ir šiuolaikinės kultūros kryškeles. Man asmeniškai, pereinamumas yra vienas ryškiausių egzistencinių motyvų, su kuriais pastaruoju metu susiduriu kasdienėje veikloje. Nėra iki galo aišku, iš kur ateinu ir kur link einu, tačiau pokyčiai lyg viesulas įsiveržė į mano gyvenimą ir artimiausiu metu nesiruošia manęs palikti. Kartais tai mane gąsdina, tačiau dažniausiai sugebu juos pasveikinti, nesipriešinti ir netgi pasidžiaugti.

Manau – net jaučiu – jog pasaulis taip pat išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Judame nuo religingumo link dvasingumo (tai toli gražu nėra viena ir tapatu), nuo skirtenybių įžvelgimo link sinkretizmo. Tam tikra prasme, gyvename ypatinga religine laisve pasižyminčiu metu – galime rinktis iš krūvos religijų, pasiimti tai, kas mums patiems veikia, ir atmesti tai, kam visa širdimi nepritariame.

Šį kiek ilgoką įvadą rašiau norėdamas suteikti pirmajam mano įrašui truputį istorinio ir asmeninio konteksto. Pastaruoju metu mano mintys ėmė krypti į rytus ir šis sąmonės posūkis atvėrė man krūvą naujų durų bei suteikė autentiškesnio, tikresnio religinio gyvenimo gaires. Be to, pažintis su budizmu ir hinduizmu padėjo man naujai atrasti krikščionybę. Pasirodo, tai, kas praktikuojama rytuose, yra ir pas mus, tik įvilkta į kiek kitokius rūbus. Štai keletas pavyzdžių:

• Hinduizmas / budizmas – mantrų giedojimas; Krikščionybė – Šlovinimo apeigos.
• Hinduizmas – meditacijos praktikos; Krikščionybė – Ignaciškasis dvasingumas, kontempliacija.
• Hinduizmas – dievų ir dievybių garbinimas; Krikščionybė – šventųjų kultai.
• Hinduizmas – Šivos, Višnu ir Brahmos trimurti; Krikščionybė – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė.
• Hinduizmas / budizmas – askezės praktikos; Krikščionybė – ta pati askezė vienuolių gyvenime, pasninkas, susilaikymas

Pasirodo, kuo giliau žiūriu į vieną pusę, tuo geriau suprantu ir kitą. Ir atvirkščiai. Beje, tikiuosi nesudaryti religinio kriptofanatiko įvaizdžio. Gyvenime spėjau pabūvoti daug kuo: ateistu, materialistu, kataliku, budistu ir mistiku. 😀 Esu dvasinių ieškojimų etape, į kurį noriu pakviesti ir Tave.