Kaip tapti Buda?
Gerokai užbėgdamas įvykiams už akių, pateiksiu du labai tikslius, tačiau dvasinio augimo pradžioje itin keistai skambančius atsakymus į klausimą: “Kaip tapti Buda?“:
- Paimk ir tapk. Daugiau tikrai nieko nereikia.
- Tu juo jau esi. Beliko tai įsisąmoninti.
Prieš keletą metų, klausimai, panašūs į šiuos: “Kaip susitikti su Dievu?“, “Kaip tapti Buda?“, “Ko iš manęs nori Alachas?“ atrodė nesąmoningi ir bemaž šventvagiški. Tuo metu Dievą suvokiau ne imanentiškai (kaip gyvenantį manyje), o transcendentiškai – kaip visiškai svetimą, nepažinų ir vargu ar manimi kada nors besidomėjusį.
Visa tai labai greitai pasikeitė, kuomet perskaičiau knygą pavadinimu: “The complete idiot’s guide to Zen living“. OK, sutinku, jog knygos pavadinimas šiek tiek keistokas, tačiau tuo metu tikrai buvo dvasinis idiotas. Intelekto niekuomet nestokojau, o štai dvasingumo kadaise oi kaip trūko.
Trumpam sugrįžkime prie Rytų – Vakarų religinių skirtybių. Vakaruose įprasta ieškoti Dievo kažkur anapus, rytuose – akcentuojamas atsigręžimas į save, Dievas suvokiamas kaip “gyvenantis viduje – kiekviename žmoguje“. Tai – gana primityvus ir tikrosios Tiesos tikrai neatskleidžiantis supratimas, tačiau daugelis mano sutiktų žmonių abejose barikadų pusėse mąsto panašiai. Net neabejoju, jog su vakarietišku požiūriu esi susipažinęs – tiek daug knygų ir traktatų šia tema parašyta. Šį kartą noriu pristatyti imanentinį Dievą.
Passak budizmo tradicijos, kiekvienas turime Budos prigimti. Daugelio žmonių atveju, ji yra paslėpta po krūva “šiukšlių“, kurios buvo sukauptos per gyvenimą. Tarp šių “piktžolių“ įvardijami įvairūs žalingi Dievo įvaizdžiai, tokie kaip “Dievas-baudėjas“, “abejingasis Dievas“, “Dievas kaip sąvoka“, etc. Istorinis Buda taip pat pateikė ir labai aiškų praktinį kelią, kaip išsivaduoti iš nežinojimo, nepatyrimo pančių ir atrasti vidinį Dievą – tai Taurusis Aštuonialypis Kelias. Aš šio kelo gaires apibūdinčiau kiek paprasčiau: “Pradėk medituoti. Visa kita ateis savaime.“ 🙂
Dvasingumas 