Religingumas ar dvasingumas?

Sveiki, mieli skaitytojai (oi, kaip absurdiškai skamba šis kreipinys; bet mėgstu absurdą, todėl leidžiu jam čia pasilikti),

Šiandien – gruodžio 27 diena. Tai – pirmoji tarpušvenčio – laiko tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų – diena. Šiuo pereinamuoju, savotiškai “tarpiniu“ laikotarpiu kviečiu skirti keletą minučių apmąstymams apie savojo gyvenimo ir šiuolaikinės kultūros kryškeles. Man asmeniškai, pereinamumas yra vienas ryškiausių egzistencinių motyvų, su kuriais pastaruoju metu susiduriu kasdienėje veikloje. Nėra iki galo aišku, iš kur ateinu ir kur link einu, tačiau pokyčiai lyg viesulas įsiveržė į mano gyvenimą ir artimiausiu metu nesiruošia manęs palikti. Kartais tai mane gąsdina, tačiau dažniausiai sugebu juos pasveikinti, nesipriešinti ir netgi pasidžiaugti.

Manau – net jaučiu – jog pasaulis taip pat išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Judame nuo religingumo link dvasingumo (tai toli gražu nėra viena ir tapatu), nuo skirtenybių įžvelgimo link sinkretizmo. Tam tikra prasme, gyvename ypatinga religine laisve pasižyminčiu metu – galime rinktis iš krūvos religijų, pasiimti tai, kas mums patiems veikia, ir atmesti tai, kam visa širdimi nepritariame.

Šį kiek ilgoką įvadą rašiau norėdamas suteikti pirmajam mano įrašui truputį istorinio ir asmeninio konteksto. Pastaruoju metu mano mintys ėmė krypti į rytus ir šis sąmonės posūkis atvėrė man krūvą naujų durų bei suteikė autentiškesnio, tikresnio religinio gyvenimo gaires. Be to, pažintis su budizmu ir hinduizmu padėjo man naujai atrasti krikščionybę. Pasirodo, tai, kas praktikuojama rytuose, yra ir pas mus, tik įvilkta į kiek kitokius rūbus. Štai keletas pavyzdžių:

• Hinduizmas / budizmas – mantrų giedojimas; Krikščionybė – Šlovinimo apeigos.
• Hinduizmas – meditacijos praktikos; Krikščionybė – Ignaciškasis dvasingumas, kontempliacija.
• Hinduizmas – dievų ir dievybių garbinimas; Krikščionybė – šventųjų kultai.
• Hinduizmas – Šivos, Višnu ir Brahmos trimurti; Krikščionybė – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė.
• Hinduizmas / budizmas – askezės praktikos; Krikščionybė – ta pati askezė vienuolių gyvenime, pasninkas, susilaikymas

Pasirodo, kuo giliau žiūriu į vieną pusę, tuo geriau suprantu ir kitą. Ir atvirkščiai. Beje, tikiuosi nesudaryti religinio kriptofanatiko įvaizdžio. Gyvenime spėjau pabūvoti daug kuo: ateistu, materialistu, kataliku, budistu ir mistiku. 😀 Esu dvasinių ieškojimų etape, į kurį noriu pakviesti ir Tave.