Gyvenimo menas

Visi girdėjome frazę gyvenimo menas daugybę kartų. Ir vis dėlto daugumai žmonių atrodo, kad jokio meno čia nėra nė kvapo: reikia solidžios sąskaitos banke, namo, mašinos, gero darbo, o menas… Na, menas nebent savaitgalį, gal galerija, o gal tik teatras Naujųjų metų proga. Nes menas – kažkokia laisva, nerimta sritis… O visgi gyventi ir gyventi šauniai yra ne kas kita kaip gyvenimo menas. Tai nėra tikslusis mokslas, o bandymai, improvizacijos, tai, ką susikuri pats, o ne tai, ką nusiperki parduotuvėje. Žinote, yra tokia pamokantis pasakojimas: mokytojas klausia mokinio: „Kokia yra pati baisiausia žmogaus gyvenimo tragedija? – Tikriausiai ta, kad jis neranda atsakymo į savo klausimus? – Ne. Tragiškiausia yra tai, kad jam neiškyla klausimai, į kuriuos reikėtų ieškoti atsakymų“. Tad ieškojimas, kaip ir menas, yra neatsiejama nuo gyvenimo. Ir jei svajojate apie tai, kad kada nors žinosite visus atsakymus ir turėsite ramybę, netikėkite tuo. Mintis visada yra nerami. O gyvenimas visada menas. Gyvenimo menas yra harmonija, bet kyla iš ieškojimo. Abejokite visais, kas žada atsakymus į jūsų klausimus!

Gyvenimo prasmes ieskojimas – gyvenimo tikslas ir gyvenimo klausimai

Senovės mąstytojai sakė, kad žmogus gyventi pradeda tada, kai jam parūpsta tokie klausimai: „Kas aš esu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl aš gyvenu?“ Iki tol žmogus gyvena kaip rafinuotas gyvulys, kuriam terūpi prasimaitinimas, poilsis, seksas ir saugumas.

Beveik kaip sename anekdote: „Daktare, ar aš gyvensiu? – O kuriam galui?!“ Gyvenimo prasmes ieskojimas aktualus kiekvienam žmogui įvairiausiais gyvenimo tarpsniais.

Dažnai tai sukelia asmenybės krizes, nes žmogus jaučia, kad gyvena bergždžiai. Turime dėti pastangas, kad gyvenimo prasmes ieskojimas būtų ir malonus, ir efektyvus, kad padėtų gerinti gyvenimą ir nesmukdytų.

Todėl pirmiausia, ką mes turime padaryti, – tai užduoti sau šituos klausimus ir dėti visas pastangas, kad rastume į juos atsakymus. Ajurvedoje pasakyta, kad sveikatą garantuoja keturi dalykai. Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija beveik pažodžiui cituoja seniausią ajurvedinį traktatą Sušruta Samhita, apibrėždama sveikatą kaip fizinę, emocinę, psichologinę ir dvasinę gerovę.

Į visus aukščiau minėtus klausimus žmogus turi atsakyti psichologinio aspekto lygyje. Jeigu jis negali to padaryti, tai negali tikėtis sėkmės gyvenime ir būti sveiku bei laimingu. Ir štai šitas lygis laikomas svarbiausiu.

Sėkmės ir laimės pojūtis

Sėkmės pojūtis kyla iš vidaus, mes jo sulaukiame tą akimirką, kai pamilstame save. Tada pakyla mūsų savivertė, mes imame pasitikėti savo jėgomis ir dėkojame už visa, ką mums siunčia likimas. Kad ir kas būtumėte ir kiek uždirbtumėte, nebūsite laimingi, kol viduje neužgims šitoks pojūtis.

Siekdami tikros sėkmės iš pradžių turime suprasti, kokie efemeriški yra materialūs dalykai. Štai pasiekiame kokį žemišką tikslą, o paskui pajuntame, kad to negana. Įsigyjame daiktą, o vėliau suprantame, kad jis nereikalingas. Argi malonu turėti milijonus dolerių ir nuolat nuo savęs ginti mintį apie vienatvę, apie neatėjusią laimę ir liūdėti, kad neišsipildė gražiausios svajonės. Norėdami rasti tikrą ir ilgalaikę laimę, turime išmokti kitaip mąstyti ir kitaip žvelgti į pasaulį. Prioritetas – viduje užgimęs sėkmės pojūtis, o ne materialių dalykų sukeltas laikinas pasitenkinimas.

Nuolatinis laimės pojūtis – tai mūsų sielos būsena. Pelnę materialią sėkmę, laimingesni tapsite tik tiek, kiek leidžia jūsų vidus. Aplinkinių meilė ir pagarba jus gali pakylėti tik tiek, kiek jau save mylite patys. Išorinis pasaulis dovanos mums meilę, džiaugsmą, jėgų ir ramybę tik tada, kai šiuos jausmus mes jau turėsime savyje, sielos ir širdies gilumoje.

Ivan R.Misner, Don Morgan. Sėkmės mokytojai.

***

Juoktis dažnai ir iš širdies, laimėti protingų žmonių pagarbą ir vaikų meilę, pelnyti sąžiningų kritikų pripažinimą ir iškęsti netikrų draugų išdavystę, suprasti grožį, matyti puikiausius kitų jų bruožus, palikti po savęs pasaulį bent truputį geresnį: ar išauklėjus sveiką palikuonį, ar išpuoselėjus sodo lopinėlį, ar patobulinus visuomenės gyvenimą, žinoti, kad nors vienai gyvybei Žemėje kvėpuoti buvo lengviau, kad gyvenai joje ir tu. Štai kas yra sėkmė.

Ralph Waldo Emerson

Kaip rasti vidinę ramybę?

Dažnai linkime vieni kitiems džiaugsmo, turto, sėkmės, bet kiekvienas esame patyrę patys ar matę kitą žmogų, kuris turi turtus, kuriam pasisekė, bet nesijaučia laimingas, nes nejaučia vidinės ramybės. Ne veltui pats gražiausias ir nuoširdžiausias dalykas krikščionių bažnyčioje yra paliepimas ‘palinkėkite vieni kitiems ramybės’. Dieviška ramybė yra tai, ko ieško kiekvienas žmogus. Apie tai ir toliau esantis anoniminis tekstas, kuris buvo rastas senoje Šv. Povilo bažnyčioje, Baltimorėje 1692 metais.

Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo – atmink, kokią palaimą gali rasti tyloje.Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją. Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars ir gyvenimas, kadangi visada surasi geresnių bei blogesnių už save. Tegul Tavo pasiekimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis.

Savo darbą, kad ir koks jis bebūtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose. Būk atsargus savo sumanymuose, nes pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę. Daugybė žmonių siekia dorų idealų, ir visur gyvenime rasi daug heroizmo. Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilėje, kadangi pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.

Ramiai, be nusivylimo priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste. Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų Tavo skydu. Nesikankink dėl vaizduotės tvarinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis disciplinos, bet būk sau švelnus.

Esi Visatos vaikas kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti. Ar tau aišku, ar ne, neabejok, jog Visata yra tokia, kokia ir turi būti. Savo troškiniuose ir darbuose būk taikoje su Dievu. Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą. Būdamas apgaulingas, nuobodus, su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis, žinok – pasaulis puikus. Būk atidus. Stenkis būti laimingas.

Linksma, pamokanti istorija apie nušvitimą

Jaunas japonų vienuolis norėjo kuo anksčiau gyvenime pasiekti nušvitimą, kad paskui galėtų imtis kitų reikalų.
<…>
Ilgai meditavęs ir mąstęs, pergamente kuo dailiausiai kaligrafiškai užrašė šį trumpą posmelį:

Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.

Be abejonės, jis manė, kad senas ir išmintingas vienuolyno vyresnysis iš šių žodžių supras, kad jo mokinys yra nušvitęs.
<…>
Kitą savaitę tarnautojas perdavė vienuoliui pergamento ritinėlį labai panašų į jo siųstą, tik perrištą kitos spalvos kaspinu.
– Nuo vienuolyno vyresniojo, – ištarė trumpai.
<…>
Tai buvo jo paties pergamentas, bet prie pirmosios eilutės vienuolyno vyresnysis buvo nerūpestingai tušinuku pakeverzojęs „Bezdalai“. Taip pat buvo parašyta kiekvienoje eilutėje.
<…>
Tai buvo pirmas kartas po trejų metų, kai jaunasis vienuolis paliko savo salos buveinę. Įniršęs jis įsiveržė į vienuolyno vyresniojo darbo kambarį, tėškė pergamentą ant stalo ir pareikalavo paaiškinti, ką tai reiškia.
Patyręs vienuolis lėtai pakėlė pergamentą, atsikrenkštė ir perskaitė ketureilį:

Jauno doro vienuolio,
Medituojančio trejus metus vienumoje,
Nebepajudins iš vietos
Keturi pasaulio vėjai.

Tuomet jis padėjo pergamentą, įdėmiai pažvelgė į jaunąjį vienuolį ir tęsė:
– Tai sakai, jaunasis vienuoli, kad tavęs nebepajudins iš vietos keturi pasaulio vėjai. Bet keturi nedideli bezdaliukai pernešė tave net per visą ežerą.

Ajahn Brahm. Atverk savo širdies duris.

Kaip teisingai medituoti?

Teisingas meditavimas reiškia, jog kiekvieną akimirką esate nė kiek nesiblaškančio proto. Kad ir kokios aplinkybės jums susiklostytų, kad ir kokios sąlygos ar padėtį slėgtų, išsaugokite tokį protą, kuris yra skaidrus ir aiškus kaip erdvė, kuris veikia tiksliai, nesvyruodamas it adatos smaigalys.

Kai kam atrodo, kad meditavimo tikslas yra išgyventi tam tikrą „proto ramybę“. Tikrasis meditavimas reiškia, kad rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“. Šiems  žmonėms patinka vien tykuma ir rimtis.  Nesvarbu, kad kaimynai už sienos leidžia garsią muziką ir už lango amsi šuo. Tykuma, atrasta tykumoje, dar nėra tikroji tykuma.Tikroji tykuma yra triukšme.

Žinoma, pageidautina turėti ramią meditavimo vietą. Tačiau neturėtume prisirišti tik prie buvimo tyloje, nes gyvenimas nėra vien tyki tėkmė. Jei jūsų protas nesiblaško, tai net Keturiasdešimt antroji Niujorko gatvė gali būti nuostabus dzeno centras. Be to, žmonės dažnai mano, kad teisingas meditavimas tai vien labai drausmingos pratybos, kurių metu medituojama sėdint. Tačiau vien tik taip medituojant trūksta pilnatvės. Tokia nuostata rodo prisirišimą prie „kūno sėdėjimo“. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. Tikroji meditacija yra teisingas „proto sėdėjimas“, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės ir sąlygos, svarbu tai, kaip būtent tą akimirką elgiasi tavo protas. Juk jis kuria tavo gyvenimą. Jei protas aiškus, tai ir visa visata pasidaro aiški. O jei protas sudrumstas ir neaiškus, tada neaiški ir visata. Tai labai svarbus dalykas. Taigi būtina atkakliai medituoti.

Geros meditavimo pratybos, kai medituojama sėdint, yra labai svarbios. Tačiau pats svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. „Kas aš esu? Vien tik nežinau…“ Ar sugebate tai daryti bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiomis sąlygomis, nekreipdami dėmesio į tai ar yra pagalvė atsisėsti, ar jos nėra? Jei tokioms pratyboms galite atsidėti vairuodami, tai bus meditavimas vairuojant. Jei tai darysite valgydami, tai bus meditavimas valgant. Jei kuopdami ir tvarkydami savo butą – meditavimas dirbant. Žinoma, kad protas įgustų tai daryti, būtinos formaliosios pratybos. Jų metu medituojate sėdėdami, sukryžiavę kojas, tiesia nugara. Bet jei tokia poza sėdėti negalite, neturėtumėte vengti pratybų.

Tikrasis meditavimas reiškia, kad jums rūpi tik didysis klausimas, vien „Kas aš esu?“ Be to, patartina valdyti savo kvėpavimą. Įkvepiama lėtai, iškvepiama irgi lėtai. Iškvėpimas turėtų būti šiek tiek daugiau nei dvigubai ilgesnis už įkvėpimą. Jei kvėpuosite labai lėtai, geriau seksis slopinti mąstymą ir atsisieti nuo minčių atsiradimo ir išnykimo. Svarbiausias dalykas – atsikratyti bet kokio prisirišimo prie mąstymo ir susigrąžinti savo dar nemąstantį protą. Laikui slenkant, jūsų galios rims ir leisis žemyn, žemyn, žemyn į jūsų esaties centrą, tad bus lengviau valdyti savo jausmus ir emocijas. Čia verta dar kartą pabrėžti, kad tikrasis meditavimas nėra tam tikra kūno padėtis. Meditavimas – tai, kaip pačiame kasdienybės sūkuryje, kiekvieną akimirką, viena po kitos, yra nusiteikęs medituojančio protas.

*Bodhisatva – būtybė, savo veiksmais skleidžianti santarvę, darną, harmoniją; tas, kas atideda savo galutinį atbudimą dėl to, kad padėtų išsivaduoti visoms būtybėms; tas, kas ne tiek siekia atbusti pats, kiek atbusti kartu su visomis būtybėmis. Bodhisatvos idealas yra svarbiausias mahajanos ir dzeno idealas.

Zen meistras Seung Sahnas

Meditacija

Meditacija – vienas iš dvasinio susitelkimo būdų, maldos forma, mąstymo vyksmas. Pradžioje taip vadinti krikščioniškieji fiziniai ir dvasiniai susitelkimo pratimai. Vėliau (XIX a.) teosofai pritaikė šį lotynišką terminą vadinti įvairioms dvasinio susikaupimo pratyboms (kilusioms iš budizmo, daosizmo, induizmo ir kitų rytietiškųjų religijų ir pažiūrų sistemų). Nevienodai aiškinama skirtingose religinėse, dvasinėse, terapinėse mokyklose.

Bendriausia prasme galima sakyti, kad meditacija – tai sąmoningumo lavinimo metodas, kurio metu yra susitelkiama į kokį nors objektą arba į sąmoningą būties suvokimą. Meditacijoje sąmoningumas atsiveria kaip mąstymo ir jausmų, taigi proto ir „širdies“, stebėtojas. Teigiama, jog meditavimas veda į aukštesnį sąmoningumą.

Ko reikia norint medituoti? Nusiraminti, sugebėti išlaikyti galvą tuščią. Užklydo mintis? Tegul ji prateka kaip upės vanduo, nenusitverkite jos. Jei stengiatės nieko negalvoti, o po to šauna į galvą mintis ‘mini paskola‘ ir pasineriate į svarstymus, pradėkite iš pradžių.

Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas. Vienų teigimu koncentracija atsiranda ne sąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Pagal kitus pasiekiama vadinamoji „relaksacinio dėmesingumo“ būsena, kurios metu, žvelgiant iš neurobiologijos mokslo pozicijos, pakinta smegenų biosrovių dažnis. Bendriausia prasme, meditacijoje persikeliama į dvasinio savitapatumo būsenas, kuriose sumažėja suvokiančiojo subjekto ir suvokimo objektų reikšmė, o iškyla absoliučios būties pajauta.

Karmos pančiai

Šiame pasaulyje gana akivaizdu, kad priežastis sukelia atitinkamas pasekmes. Tą rodo mano gyvenimiška patirtis, su tuo sutinka fizika, taip teigia ir budizmas. Priežasties – pasekmės dėsnis nėra vien budistinė įžvalga. Kur pažvelgsi, visur matyti, kaip tai vyksta. Budizme šis santykis vadinamas karma. Tai – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis “veiklą“. Karma nėra kažkas nepaprasta. Jei atlieki tam tikrą veiksmą, susilauki atitinkamo nuopelno. Viskas.

Karmos pasekmės juntamos šiame ir daugelyjė vėlesnių gyvenimų. Tarkime, kam nors padarote kažką bloga. Dėl to tam žmogui pradedate nebepatikti. Jo draugai jūsų gali irgi nemėgti, nes jie girdėjo, ką bloga esate padarę jų draugui. Visa tai verčia jus kentėti. Taip tenka pjauti tai, kas išdygo iš karmos sėklos, kurią pasėjote savo mintimis, žodžiais ar darbais.

Kartais galite net neatsiminti, kad kam nors būtumėte padarę kažką blogą, bet vis tiek kenčiate, net nežinodami kodėl. Su žmogumi susitinkate pirmą kartą, o jis jūsų jau nemėgsta. Arba kelyje susiduriate su kitu automobiliu, lūžta jūsų koja. Tai – ne atsitiktinumai. Tokie įvykiai anot budizmo yra karmos, kurią kažkada sukūrėte bendraudami su tais žmonėmis, atitinkami padariniai. Gali būti, jog karmos daigą pasodinote ankstesniame gyvenime – arba dar ankstesniame, ir taip be galo…

Budizmo nuostata karmos atžvilgiu gana niūri: karma (tiek gera, tiek bloga) gimdo kančią. Tol, kol žmogus visiškai neišsivaduos iš karmos pančių, bus priverstas atgimti vėl ir vėl ir vėl. Žinoma, egzistuoja galimybė atgimti pasiturinčiu žmogumi ar net patekti į Dangų, tačiau gera karma pasibaigs ir teks ristis į gyvulių, alkanųjų dvasių ar net demonų pasaulius. Ir taip – amžių amžius, tūkstantmečių tūkstantmečius. Baugu? Bent jau man taip pasirodė pirmą kartą tai perskaičius.

Tiesa, yra ir geroji naujiena – gimęs žmogumi, gali išsivaduoti iš karmos. Tereikia įsisąmoninti jos tuštumą. Kaip tai padaryti? Atkaklios meditacijos praktikos. Na, o po to – tiesiai į Nirvaną ir dar toliau. 🙂

AUM!

Naujasis Amžius (New Age)

Tai decentralizuotas Vakarų kultūros socialinis ir dvasinis judėjimas, siekiantis Universaliosios Tiesos ir aukščiausio individualiojo žmogiškojo potencialo. Naujasis Amžius jungia kosmologijos, astrologijos, ezoterikos, alternatyviosios medicinos, muzikos, kolektyvizmo, pusiausvyros ir gamtiškumo elementus. Asmuo pats savarankiškai renkasi savo dvasinių ieškojimų kelią, nevengdamas sujungti keleto religijų ar dvasinių mokymų dogmas, šitaip tarsi individualizuodamas savo tikėjimą. Naujasis Amžius nėra nauja religija, tačiau tai įvairialypė įvairių ieškotojų, religinių ir dvasinių mokytojų bei gydytojų visuma. Tai individualūs siekimai, praktikos ir filosofijos atsisakant religinių doktrinų ir dogmatizmo.

Naujasis Amžius įtraukia elementus iš senųjų religinių ir dvasinių tradicijų, svyruojančių nuo ateizmo ir monoteizmo iki klasikinio ar natūralistinio panteizmo bei mokslo ir Gajos filosofijos elementus, pavyzdžiui, archaeoastronomiją, astronomiją,ekologiją, environmentalizmą, Gajos hipotezę, psichologiją ir fiziką. Naujasis Amžius idėjų semiasi iš įvairių atgimstančių senovės tikėjimų (naujoji pagonybė, šamanizmas) bei dvasinių mokymų, rytų filosofijos (joga, budizmas, kinų tikėjimai,hinduizmas ir kt.), Artimųjų Rytų religijų (judaizmo, ypač kabalos, sufizmo, krikščionybės), filosofijų (gnosticizmo, spiritualizmo, teosofijos, universalizmo, Vakarų ezoterikos, Naujojo Mąstymo).

Naujojo Amžiaus atstovai skirtingai ir individualiai suvokia Dievo egzistavimą, tačiau dažniausiai jis suvokiamas panteistine filosofija: kaip gamtos, visatos dėsnis, visaapimanti esybė, energija. Tikima dvasinėmis būtybėmis ar paranormaliais reiškiniais: angelais, demonais, dvasiomis, dievybėmis, fėjomis, vaiduokliais, ateiviais ir kt. Pozityvusis mąstymas, intuicija, dvasingumas iškeliamas aukščiau mokslinio skepticizmo, racionalizmo. Neatskiriama Naujojo Amžiaus dalis yra natūrali gydymo metodika: akupunktūra, bioritmai, gydymas žolelėmis, rytietiška medicina ir kt. bei ezoteriniai mokymai (tantrizmas, okultizmas, magija, spiritizmas). Dvasinėms paieškoms praktikuojama meditacija, joga, masažas, aromaterapija, New Age ir ambientinės muzikos klausymasis.

Kabala, Sufijai ir Rastafarianizmas

Sveiki, mieli skaitytojai! Turiu gerų naujienų: Kreipiniu “Sveiki“ nusprendžiau pradėti kas antrą tinklaraščio įrašą. Pirmasis taip prasidėjo, trečiasis (šis) – vėl taip pat, o kitą kartą pagailėsiu Jūsų išvargusių sąmonės gelmių ir sugalvosiu ką nors kūrybingesnio! Pažadu. 🙂

Šiandien jaučiuosi kaip niekada gerai nusitekęs, todėl parašysiu tris metafiznius traktatus apie transcendentinės valios ontogenezę. Kol kas turiu tik krūvą padrikų minčių apie būsimą stebuklingą pasimatymą su Svajonių Mergina, kurią kadaise susapnavau, bet tikiu, kad iš to tikrai gims gilus, brandus ir prasmingai išnešiotas metafizinis traktatas. 😛

Šios dienos tema, kuri nepaveiki mano atsitiktiniams minties šuoliams – įvairios mistinės, ezoterinės ir visaip kaip kitaip “nurautos“ dvasingumo sritys. Trumpai (kiek tai įmanoma, aktualu ir prasminga) aptarsiu Kabalą, Sufijus ir Rastafarianizmą. Ilgai nevyniojęs Žodžių į vatą, pradedu:

• Kabala – tai tam tikra ezoterinė žydų misticizmo kryptis, nuolat pasiruošusi teikti Žmogui reikalingas teorinių žinių ir dvasinių praktikų rinkinį, reikalingą patirti Būties pilnatvė, įvykdyti Kūrimo tikslą ir susilieti su Kūrėju. Norint tinkamai paaiškinti bent vieno iš didžiąja raide parašytų žodžių pilną reikšmė, matyt reiktų sėsti rašyti savojo traktato. Bet apie tai – kitą kartą. 🙂
• Sufizmas siejamas su mistine Islamo sklaida. Galbūt ne tiek sklaida, kiek akcentuacija. Naują žodį išmokau, norėjau pasidalinti – please ignore. 🙂 Legendomis apipinti sufijai tam tikra prasme primena krikščionių asketus ir šventuosius – atsiskyrę jie gyvendavo dykumose, gerdavo vyną ir rydavo kažkokius haliucinogenus, badaudavo, betarpiškai patirdavo Dievą ir rašydavo nuostabias eiles.
• Rastafarianizmas… Pamenate Bob Marley? Pasirodo, žolytę jis pūtė ne dėl to, kad buvo žiauriai kietas tų laikų hipsteris ar hipis, o todėl, jog išpažino rastafarianizmo religija. Rastafarai – taip, rūko žolę – tačiau ne mūsiškę “chemiją“, o vadinamąjį “šieną“. Skirtumo tarp jų aš ypatingai nematau, tad galiu tik nuogirdomis pasidalinti. Beje, žolės rūkymas turi religinį metmenį – laikoma, jog tai Dievo žolė, o jos cheminės savybės padeda atrasti savyje Kūrėjo užuomazgas, geriau pažinti ją valią.

O Tu, mieloji, gal jau pati savąjį kelią radai, pametei ir vėl iš naujo atradai? 🙂 Tikrai būtų įdomu susižinoti! Parašyk!